Header Image - Religija & Politika

Category Archives

3 Articles

Santykis tarp marksizmo ir religijos?

by Adminas 0 Comments

Jei negyvenote po akmeniu ir nesate tik vakar gimęs, turbūt iš Sovietų Sąjungos istorinės patirties žinote, kad marksizmas/komunizmas turi labai antipatišką santykį su religija. Švelniai tariant. Nuolatiniai persekiojimai, bažnyčių užėmimai ir jų paskirties keitimas, religinių švenčių ir religijos kaip tokios draudimas bei ją praktikuojančių žmonių persekiojimas. Tokia buvo Sovietų Sąjungos realybė ir nelabai ką dėl to galima padaryti.

Galime tik paklausti: o koks yra teorinis marksizmo santykis su religija? Ką jinai reiškia komunizmo ideologijoje? Labai lengva tai nurašyti kažkokiam prietaringumui ar dogmatiškam ateizmui. Tame tiesos tikrai yra, ypač kai kuriais istoriniais periodais (pvz. ankstyvosios porevoliucinės Sovietų Sąjungos proletkulto judėjime). Bet tai – tik dalis istorijos ir todėl – tik dalis tiesos.

Teisybė yra tokia, kad komunizmas neturi vien tik neigiamo sąryšio su religija. Kai kas galbūt sakytų, kad marksizmas kaip teorija ir komunizmas kaip praktika apskritai yra įmanoma tik ant krikščioniškos civilizacijos pamatų.

Krikščionybė sukūrė dar iki tol nematytą dalyką – universalumą. Prieš pagonybę ir daug dievų/stabų, ji pastatė vieną Dievą, kaip universalią ir singuliarią tiesą. Visi veiksmai dabar turėjo būti monoteistinės bažnyčios atskaitos taškais. Visa kita tapo persekiojimo verti, bedieviški, stabmeldiški dalykai, neverti tikrosios žmonijos ir naujos civilizacijos.

Iš to kilo ir kryžiaus žygiai ir pagonių persekiojimai (atsiminkit Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją ir jos kovas su kryžiuočiais). Todėl kartais filosofai ir istorikai vien dėl šios priežasties brėžia tiesią liniją tarp krikščionybės ir komunizmo.

Tokiame teoriniame suvokime, kova tarp marksizmo ir religijos – kad ir kokia arši ji būtų – yra suprantama kaip kova krikščioniškos civilizacijos rėmuose. Marksistai paprasčiausiai teigė, kad jie gali geriau įgyvendinti mesėjišką krikščioniško universalizmo idėją geriau nei korumpuota ir žemiškuose dalykuose paskendusi bažnyčia, kuri prarado savo santykį su Dievu.

Nenuostabu, kad labai dažnai marksizmas yra net sutapatinamas su religija ir yra brėžiama tiesi linija tarp vieno ir kito – neva marksizmas yra tik dar viena religija. Galbūt sekuliari religija, bet vis tiek religija.

Kiek tame tiesos – paliksime spręsti kiekvienam iš jūsų. Tiesiog norėjome pasidalinti perspektyva, kuri sako, kad religijos ir marksizmo santykis nėra toks paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Religija

by Adminas 0 Comments

Religija visuomet buvo labai jautri tema. Bene kiekvienas religingas žmogus teigia, kad yra tik vienas (jo) Dievas ir neturėtų egzistuoti nei viena kita religija. Deja, bet toks požiūris yra labai neteisingas ir egoistiškas. Religija yra skirta žmonėms. Kaip žinia, pasaulyje šiandien skaičiuojama daugybė skirtingų religijų – ir jas sukuria žmonės. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus turi pasirinkimo laisvę ir gali rinktis tai, kas jam atrodo priimtiniausia. Kaip bebūtų, taip pat nereikėtų pamiršti, kad yra nemažai žmonių, kurie yra ateistai ir jų požiūris į religiją yra labai skeptiškas. Dažniausiai tokie žmonės yra linkę ginčytis su tais, kurie tiki vienu ar kitu Dievu ar kitomis aukštesnėmis jėgomis. Tačiau iš tiesų ginčytis dėl religijos niekuomet nereikėtų. Tai prie nieko nepriveda. Kadangi tikėti ar netikėti yra asmeninis žmogaus pasirinkimas, negalima teigti, kad tikintis arba netikintis žmogus elgiasi neteisingai.

Be abejo, kai kalbama apie religiją, yra labai daug griežtą ir nenuginčijamą nuomonę turinčių žmonių, todėl praktika rodo, kad apie religiją kalbėti apskritai nereikėtų. Juk yra labai daug žmonių, kurie tiki „savo tiesa“ ir nenori girdėti jokios kitos nuomonės. O būtent tokiu atveju gali kilti labai daug ir didelių konfliktų. Taigi, būtina suprasti, kad jei žmogus yra tikintis, jis savo tikėjimą turi pasilikti sau. Religija yra sukurta tam, kad pagelbėtų žmonėms sudėtingose gyvenimiškose situacijose. Tai skirta tam, kad žmonės turėtų į ką atsiremti jiems sudėtingu gyvenimo metu. Todėl jei žmogus tiki ir jam tikėjimas padeda gyventi lengviau, kodėl gi jis turėtų bandyti kitiems įteikti, jog ir jie turėtų tikėti lygiai tuo pačiu Dievu ir išpažinti tokią pačią religiją? Akivaizdu, kad žmonės turi suvokti, kokia yra pagrindinė religijos paskirtis ir kodėl yra sukurta tiek daug skirtingų religijų. Tik tokiu atveju bus galima tikėtis, kad žmonių požiūris pasikeis ir daugiau nebebus konfliktų dėl to, kuo žmonės tiki ar kuo netiki. Todėl, jei jūs tikite ir esate religingi, neturėtumėte skleisti savo žodžio kitiems.

Krikščionybė

by Adminas 0 Comments

Krikščionybė – tai yra mūsų šalies pagrindinė religija. Ir taip buvo nuo senų senovės. Tačiau laikai keičiasi ir žmonės tampa kur kas liberalesni bei atviresni. Tai reiškia, kad šiomis dienomis krikščionybė anaiptol nėra vienintelė religija, kurią išpažįsta mūsų šalies gyventojai. Ir tame nėra nieko blogo, keisto ar neįprasto. Kiekvienas žmogus pasirenka tai, kas jam yra priimtiniausia ir tai, kuo jis nori tikėti. Tiek krikščionybė, tiek ir bet kuri kita religija niekuomet neturėtų drausti tikėti nesusitelkiant į vieną visuotinai pripažįstamą religinį asmenį. Žmonės turi pasirinkimo laisvę ir jie turi gyventi tokį gyvenimą, koks nekenkia aplinkiniams ir koks jiems atrodo pats tinkamiausias.

Jei žmogus save vadina krikščionimi, tai tikrai nereiškia, kad jis būtinai reguliariai privalo lankytis bažnyčioje, lankyti mišias ir atlikti kitus su šios religijos išpažinimu susijusius veiksmus. Žmogui pakanka tikėti tuo, kas jam atrodo tikra. Jei žmogus tiki Dievu, melstis jis gali viduje. Tai daryti jis gali būdamas bet kur ir bet kada. Jis neturi būti įspraustas į griežtus ir neperžengiamus rėmus bei daryti būtent taip, kaip daroma dauguma. Žmogus turi būti visiškai laisvas ir laisvai rinktis ne tik tai, kuo jis nori tikėti, tačiau ir taip, kaip jis tai nori daryti. Tik tuomet žmogus gali pasijusti tikru žmogumi ir suprasti savo esybę.

Be to, jei žmogus yra krikščionis ir tik Dievu, jis jokiu būdu neturi jokios teisės smerkti kitų žmonių, kurie netiki Dievu ir yra pasirinkę visiškai kitą religiją. Taip pat jokiu būdu negalima smerkti ir ateistų, kurie netiki aukštesnėmis jėgomis ir negarbina nei vienos religijos Dievo. Kaip jau buvo minėta, žmogus turi pasirinkimo laisvę – būtent todėl jis ir yra laisvas. Jei sukaustysime žmogaus galimybes rinktis tikėjimą ir versime pasirinkti tik vieną konkrečią religiją, tuomet negalėsime teigti gyvenantys laisvoje ir demokratinėje visuomenėje. Tuomet mes vadovausimės labai griežtomis ir kitų mums primestomis taisyklėmis, kurios galbūt visiškai neatitinka mūsų vidinių įsitikinimų, požiūrio, norų ir tikslų.