1872 m. Gailestingumo Kongresas. Humanitarizmo aukso amžiaus pradžia
1872 m. buvo svarbūs metai humanitarinės teisės raidoje. Būtent tais metais Šveicarijos vyriausybė sušaukė Gailestingumo Kongresą – tarptautinę konferenciją, skirtą humaniškam elgesiui su karo belaisviais ir kaliniais.
Šis kongresas susitelkė prie taisyklių ir nuostatų, skirtų apsaugoti karo belaisvius ir kalinius, kūrimo. Tai buvo pirmas kartas, kai toks plataus užmojo renginys buvo organizuotas, ir tai parodė pasauliui, kad humanitarizmas yra svarbus tarptautinės politikos aspektas.
Šveicarija, kurios vyriausybė sušaukė kongresą, jau ilgą laiką pasisakė už tarptautinę humanitarinę teisę. Šveicarijos Raudonojo Kryžiaus komitetas, įkurtas 1863 m., jau buvo atlikęs svarbų vaidmenį karo metu teikiant pagalbą nukentėjusiems ir nuolat raginęs užtikrinti geresnę karo belaisvių apsaugą.
Konferencijoje dalyvavo atstovai iš 14 šalių, įskaitant Austriją-Vengriją, Prancūziją, Vokietiją, Nyderlandus, Rusiją, Jungtines Amerikos Valstijas ir daugelį kitų. Jie visi susirinko su bendru tikslu: sukurti taisykles, kurios užtikrintų orumą ir tam tikrą pagarbą karo belaisviams bei kaliniams. Po šios konferencijos smarkiai pagerėjo belaisvių ir kalinių sąlygos.
Šis Gailestingumo Kongresas sudarė pagrindą vėlesniam tarptautinės humanitarinės teisės plėtrai, kuri tęsėsi per visą XX amžių ir kuri tebevyksta ir šiandien. Tai buvo vienas iš pirmųjų bandymų tarptautiniu lygmeniu reguliuoti elgesį karo metu ir užtikrinti, kad net ir karui vykstant būtų laikomasi tam tikrų humanitarinių standartų. Kongresas buvo reikšmingas žingsnis link žmogaus teisių apsaugos ir orumo užtikrinimo visiems, nepaisant jų karinio statuso ar konflikto aplinkybių.
