Kaip automatiniai internetiniai teksto vertėjai keičia pasaulinių naujienų kongresų komunikaciją: galimybės, iššūkiai ir ateities perspektyvos

Kai vertimas tampa greičiau nei mintis

Prisimenu, kaip prieš kokius dešimt metų tarptautiniame žurnalistikos kongrese Briuselyje sėdėjau šalia kolegos iš Japonijos ir mes abu bandėme susikalbėti per vertėją, kuris buvo taip pavargęs po trijų valandų darbo, kad jo vertimai tapo vis labiau… kūrybingi. Dabar tokiuose renginiuose situacija atrodo visiškai kitaip. Žmonės sėdi su ausinėmis, telefonuose mato realaus laiko subtitrus, o kai kurie tiesiog atidaro Google Translate ar DeepL ir rašo vienas kitam žinutes, kurios – stebuklas – dažniausiai suprantamos.

Automatiniai teksto vertėjai per pastaruosius penkerius metus tiesiog pervertė pasaulinių naujienų kongresų komunikaciją aukštyn kojomis. Ir tai nėra tik techninis pokytis – tai fundamentalus poslinkis tame, kaip žurnalistai, redaktoriai, naujienų agentūrų atstovai ir medijų tyrinėtojai bendrauja, keičiasi idėjomis ir kuria tarptautinius ryšius. Bet kaip ir su bet kuo, kas atrodo per gerai, yra niuansų, apie kuriuos verta pakalbėti atvirai.

Ką iš tikrųjų reiškia „realaus laiko vertimas” kongreso salėje

Pirmiausia reikia suprasti, apie ką mes kalbame, kai sakome „automatinis vertimas” tarptautinio kongreso kontekste. Tai nėra vienas įrankis – tai visas ekosistemos sluoksnis. Yra platformos kaip Wordly, KUDO ar Interprefy, kurios siūlo AI pagrindu veikiantį sinchroninį vertimą tiesiogiai į dalyvių ausines ar telefonus. Yra tekstiniai įrankiai kaip DeepL, Google Translate, Microsoft Translator, kuriuos žmonės naudoja individualiai. Ir yra hibridiniai sprendimai, kai AI padeda žmogui vertėjui – vadinamasis MTPE (machine translation post-editing) modelis.

Realybėje kongrese tai atrodo maždaug taip: pranešėjas kalba angliškai, sistema automatiškai generuoja subtitrus ekrane, o tuo pačiu metu dalyviai iš Pietų Korėjos, Brazilijos ar Nigerijos gauna vertimą į savo kalbą su 2-4 sekundžių vėlavimu. Teorija graži. Praktika – sudėtingesnė.

Vienas dalykas, kurį pastebiu kalbėdamas su žmonėmis, dalyvavusiais tokiuose renginiuose – vertimo kokybė labai priklauso nuo to, apie ką kalbama. Jei pranešėjas sako „skaitmeninė transformacija” ar „socialiniai tinklai” – sistema puikiai susidoroja. Bet kai pradedama kalbėti apie specifines regionines politines situacijas, kultūrinius kontekstus ar žargoninius žurnalistikos terminus – čia prasideda linksmybės.

Galimybės, kurių anksčiau tiesiog nebuvo

Nepaisant visų trūkumų, kuriuos aptarsime, reikia pripažinti – automatinis vertimas atvėrė duris, kurios anksčiau buvo tiesiog užrakintos. Ir tai nėra perdėjimas.

Pirmiausia – prieinamumas. Tarptautiniai naujienų kongresai istoriškai buvo anglakalbių žurnalistų teritorija. Ne todėl, kad organizatoriai būtų blogi žmonės, o tiesiog todėl, kad samdyti vertėjus į 20 kalbų yra finansiškai neįmanoma. Dabar mažesnės naujienų organizacijos iš Pietryčių Azijos, Afrikos ar Lotynų Amerikos gali siųsti savo atstovus ir jie realiai dalyvauja diskusijose, o ne tik sėdi ir bando suprasti, kas vyksta.

Antra – dokumentavimas ir archyvavimas. Kongresų medžiaga dabar gali būti automatiškai išversta ir paskelbta keliomis kalbomis per kelias valandas po renginio. Tai reiškia, kad žurnalistas iš Vilniaus gali perskaityti išsamų pranešimą, kurį kažkas skaitė Singapūre, ir tai nebus sutrumpinta versija ar prastas santraukos vertimas – tai bus tikras turinys.

Trečia – ir tai man asmeniškai atrodo įdomiausia – tinklaveika tarp renginių. Žmonės, susipažinę kongrese, dabar gali tęsti pokalbius el. paštu ar žinutėmis, net jei jie kalba skirtingomis kalbomis. Prieš dešimt metų toks ryšys dažnai nutrūkdavo tiesiog todėl, kad buvo per sunku bendrauti be vertėjo.

Praktinis patarimas čia būtų toks: jei organizuojate tarptautinį renginį ir norite išnaudoti šias galimybes, neinvestuokite visko į vieną platformą. Geriau turėti pagrindinį AI vertimo sprendimą salėje, bet taip pat paruošti dalyvius naudoti individualius įrankius pokalbiams ir tinklaveikai. Tai kainuoja mažiau, nei atrodo, ir veikia geriau, nei tikitės.

Kai mašina nesuprato, ką reiškia „fake news”

Dabar apie tai, kas iš tikrųjų gali sukurti problemų. Ir čia noriu būti konkretus, nes abstraktus kalbėjimas apie „vertimo iššūkius” nieko nepasako.

Žurnalistikos kongresai yra specifinė aplinka. Čia kalbama apie labai konkrečius dalykus – žiniasklaidos laisvę, cenzūrą, propagandą, politinę įtaką redakcijoms. Šios temos turi ne tik lingvistinį, bet ir kultūrinį svorį, kuris skiriasi priklausomai nuo šalies. Žodis „cenzūra” rusų ir anglų kalbose techniškai verčiamas teisingai, bet konnotacijos, istorinis kontekstas, emocinis krūvis – visa tai mašina praranda.

Dar konkretesnis pavyzdys: terminas „fake news” anglų kalboje turi specifinę reikšmę, kuri per pastaruosius kelerius metus evoliucionavo ir tapo politiškai apkrauta. Kai šis terminas automatiškai išverčiamas į, tarkime, arabų ar kinų kalbą, jis gali įgyti visiškai kitokias konotacijas arba tiesiog skambėti kaip beprasmis žodžių junginys. Teko girdėti istorijų, kai po tokių vertimų kildavo nesusipratimų, kurie reikalavo papildomo paaiškinimo ir laiko.

Kitas iššūkis – akcentai ir kalbos variantai. Automatiniai vertimo įrankiai, kurie veikia su garso įrašu, vis dar turi problemų su stipriais akcentais. Žurnalistas iš Nigerijos, kalbantis angliškai su nigerietišku akcentu, gali būti prastai suprastas sistemos, kuri buvo treniruota daugiausia su amerikiečių ir britų anglų kalba. Tai nėra rasizmas – tai tiesiog duomenų problema. Bet pasekmės gali būti nemalonios.

Ir dar vienas dalykas, apie kurį retai kalbama: vertimo greitis prieš tikslumą. Realaus laiko vertimas reiškia, kad sistema turi priimti sprendimus labai greitai. Kartais tai veda prie to, kad vertimas yra gramatiškai teisingas, bet prasmiškai klaidingas. Ir jei salėje sėdi 300 žmonių, kurie visi tuo pačiu metu gauna klaidingą vertimą – tai gali sukurti kolektyvinį nesusipratimą, kuris vėliau sunku ištaisyti.

Žmogus vertėjas: išnykstanti profesija ar nauja partnerystė?

Čia reikia kalbėti atvirai, nes tai yra jautri tema. Profesionalūs konferencijų vertėjai – žmonės, kurie studijavo metus, dirbo dešimtmečius, išmoko ne tik kalbas, bet ir specifines sritis – jaučia spaudimą. Ir tai suprantama.

Bet realybė yra sudėtingesnė nei „mašinos pakeis žmones”. Iš to, ką matau tarptautiniuose renginiuose, situacija labiau atrodo kaip stratifikacija. Aukšto lygio diplomatiniai ar politiniai renginiai vis dar naudoja profesionalius vertėjus, nes klaidų kaina ten yra per didelė. Tačiau žurnalistikos kongresai, kuriuose svarbiausia yra idėjų mainai ir tinklaveika, vis dažniau pereina prie hibridinių modelių.

Hibridinis modelis praktiškai reiškia: AI atlieka grubų vertimą, o žmogus vertėjas peržiūri, koreguoja ir prideda kontekstą. Tai leidžia vienam vertėjui dirbti su keliais kanalais vienu metu, kas anksčiau buvo fiziškai neįmanoma. Kai kurie vertėjai sako, kad tai iš tikrųjų padidino jų produktyvumą ir leido priimti daugiau užsakymų. Kiti – kad tai sumažino jų vertę rinkoje ir atlyginimus.

Praktinis patarimas organizatoriams: neatsisakykite žmogaus vertėjo visiškai, ypač jei kongrese bus diskutuojamos jautrios ar politiškai sudėtingos temos. Geriausia strategija – naudoti AI kaip pagrindinį kanalą, bet turėti bent vieną ar du žmogus vertėjus, kurie gali įsikišti kai reikia. Tai ne tik geresnė kokybė – tai ir draudimas nuo situacijų, kurios gali tapti viešais incidentais.

Kaip skirtingos pasaulio dalys žiūri į šią technologiją

Vienas dalykas, kurį pastebiu kalbėdamas su žmonėmis iš skirtingų šalių – požiūris į automatinį vertimą labai skiriasi priklausomai nuo kultūrinio ir politinio konteksto.

Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje tendencija yra priimti technologiją pragmatiškai – ji veikia, naudojame, bet esame atsargūs dėl tikslumu. Rytų Azijoje, ypač Japonijoje ir Pietų Korėjoje, kur kalbų barjeras su anglų kalba yra ypač didelis, automatinis vertimas buvo priimtas su entuziazmu, nes alternatyva – tiesiog nedalyvauti tarptautiniame diskurse.

Įdomiausia situacija yra Afrikoje. Žemyne, kuriame yra daugiau nei 2000 kalbų, automatinis vertimas turi milžinišką potencialą, bet kartu ir milžiniškas spragas. Didžiosios platformos gerai veikia su suahilių, amharų ar jorubų kalbomis, bet šimtai mažesnių kalbų praktiškai neegzistuoja šių sistemų duomenų bazėse. Tai reiškia, kad žurnalistas iš Nigerijos, kalbantis joruba kalba, gali naudotis vertimo įrankiais, bet jo kolega iš mažesnės kalbinės grupės – ne.

Tai sukuria naują skaitmeninę nelygybę, kuri yra ne mažiau problemiška nei senoji. Ir tai yra tema, apie kurią pasaulinių naujienų kongresai turėtų kalbėti garsiau, nes ji tiesiogiai susijusi su tuo, kieno balsas girdimas tarptautiniame žiniasklaidos diskurse.

Rusija ir Kinija – atskiras atvejis. Abi šalys aktyviai kuria savo vertimo sistemas, kurios nėra tiesiog technologiniai projektai, bet ir informacinės politikos įrankiai. Tai reiškia, kad kai žurnalistas iš Rusijos naudoja valstybinę vertimo platformą kongrese, yra teorinė galimybė, kad jo komunikacija yra stebima ar filtruojama. Tai gali skambėti kaip sąmokslo teorija, bet tai yra realus klausimas, kurį kelia kibernetinio saugumo ekspertai.

Ateities perspektyvos: kur visa tai eina

Prognozuoti technologijų ateitį yra nepadėkinga užduotis – visi, kurie 2010 metais prognozavo socialinių tinklų ateitį, klydo bent pusę laiko. Bet kai kurios tendencijos yra pakankamai aiškios, kad apie jas verta kalbėti.

Pirma – multimodalinis vertimas. Dabar mes kalbame daugiausia apie teksto ar garso vertimą. Bet jau kuriamos sistemos, kurios gali versti ne tik žodžius, bet ir kontekstą – intonaciją, kūno kalbą, kultūrinius signalus. Tai dar toli nuo tobulybės, bet kryptis aiški. Kongresų komunikacijai tai reikštų, kad sistema galėtų ne tik išversti, ką pranešėjas sako, bet ir pažymėti, kad jis tai sako sarkazmu arba kad tai yra kultūriškai specifinė frazė, kuriai nėra tiesioginio atitikmens.

Antra – personalizuotas vertimas. Jau dabar kai kurios platformos leidžia vartotojams „apmokyti” sistemą savo terminologijai. Ateityje žurnalistikos kongresai galės turėti specializuotas vertimo sistemas, kurios žino, kad „žiniasklaidos laisvė” šiame kontekste reiškia kažką specifinio, ir verčia atitinkamai.

Trečia – ir tai man atrodo svarbiausia – vertimo etiška dimensija. Kai mašinos tampa pagrindiniais tarpininkais tarptautinėje komunikacijoje, kyla klausimas: kas kontroliuoja šias mašinas? Kieno vertybės yra įkoduotos jų algoritmuose? Jei Google Translate nusprendžia, kad tam tikras terminas verčiamas vienaip, o ne kitaip – tai nėra neutralus techninis sprendimas. Tai yra politinis ir kultūrinis sprendimas, kurį priėmė žmonės Silicio slėnyje.

Pasaulinių naujienų kongresai turėtų pradėti kalbėti apie vertimo algoritmų skaidrumą taip pat rimtai, kaip kalbama apie naujienų algoritmų skaidrumą. Tai nėra tik technologų problema – tai yra žurnalistikos problema.

Tarp pikselių ir prasmės: kur mes esame iš tikrųjų

Grįžtant prie to Briuselio kongreso ir pavargusio vertėjo – jei dabar ten grįžčiau, situacija būtų geresnė techniškai. Bet ar ji būtų geresnė iš esmės? Čia aš nežinau.

Automatinis vertimas pasaulinių naujienų kongresų komunikacijoje yra kaip labai geras, bet ne tobulas tiltas. Jis leidžia žmonėms pereiti iš vieno kranto į kitą, ko anksčiau tiesiog negalėjai padaryti. Bet jis nėra tas pats, kas eiti pėsčiomis per žemę, kuri yra po kojomis. Kažkas prarandama. Ir svarbu žinoti, kas prarandama, kad galėtum tai kompensuoti.

Praktiškai tai reiškia keletą dalykų. Jei esate kongreso dalyvis – naudokite automatinį vertimą kaip pirmą žingsnį, bet investuokite laiko į tiesioginius pokalbius su žmonėmis, net jei tai yra lėčiau ir nepatogu. Mašina gali išversti žodžius, bet ji negali sukurti pasitikėjimo. Jei esate organizatorius – neinvestuokite visų pinigų į technologiją ir nepamirškite žmogiškojo faktoriaus. Geriausi tarptautiniai renginiai yra tie, kuriuose technologija yra įrankis, o ne tikslas. Jei esate žurnalistas, rašantis apie šias temas – atkreipkite dėmesį į tai, kieno kalbos yra gerai palaikomos šiose sistemose ir kieno – ne. Tai yra galios klausimas, ne tik techninis.

Galiausiai, automatinis vertimas keičia ne tik tai, kaip mes kalbamės kongresų salėse. Jis keičia tai, kas gali dalyvauti tarptautiniame žiniasklaidos diskurse, kieno idėjos pasiekia globalią auditoriją ir kaip mes suprantame vieni kitus per kultūrines ir kalbines ribas. Tai yra didelis dalykas. Per didelis, kad jį palikti tik technologų rankose.