Pasaulio naujienų kongreso kulisai: kaip formuojama žiniasklaidos darbotvarkė ir kas iš tiesų sprendžia, ką mes skaitome

Kas iš tikrųjų sėdi prie stalo

Pasaulio naujienų kongresas – tai metinis renginys, kuriame susitinka leidėjai, redaktoriai ir žiniasklaidos vadovai iš viso pasaulio. Oficialiai jis skirtas aptarti žurnalistikos ateitį, skaitmeninę transformaciją ir auditorijos įsitraukimą. Neoficialiai – tai vieta, kur formuojamos partnerystės, derinamos pozicijos ir nusprendžiama, kokios temos kitais metais bus laikomos „svarbiausiomis”.

Organizuoja šį kongresą WAN-IFRA – Pasaulio laikraščių ir naujienų leidėjų asociacija. Ji vienija per 3000 leidinių iš daugiau nei 120 šalių. Skamba įspūdingai, bet verta žinoti, kad balsas šioje organizacijoje nėra lygus – didieji leidybos konglomeratai, tokie kaip Axel Springer ar News Corp, turi nepalyginamai daugiau įtakos nei regioninis laikraštis iš Afrikos ar Pietryčių Azijos.

Darbotvarkė nekrenta iš dangaus

Prieš kiekvieną kongresą sudaromos darbo grupės, kurios nustato, apie ką bus kalbama. Šiose grupėse dominuoja Vakarų žiniasklaidos atstovai ir technologijų kompanijų partneriai – Google, Meta ir kiti platformų gigantai reguliariai dalyvauja kaip rėmėjai ir pranešėjai. Tai nėra sąconspiracy teorija, tai tiesiog verslo logika: kas moka, tas ir kalba.

Technologijų kompanijų dalyvavimas ypač svarbus, nes jos ne tik finansuoja renginį, bet ir siūlo „sprendimus” žiniasklaidos problemoms – algoritmines rekomendacijas, dirbtinio intelekto įrankius, naujus monetizacijos modelius. Redaktoriai grįžta namo su šių sprendimų idėjomis galvose, ir tai neišvengiamai veikia, ką jie laiko prioritetu savo redakcijose.

Regioninis atstovavimas – vis dar problema

Vienas nuolat kartojamas kritikos taškas – Globalaus Pietų žiniasklaidos marginalizacija. Kongrese dalyvauja atstovai iš Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos, tačiau jų balsas dažnai lieka plenaro salės pakraščiuose. Pagrindiniai pranešimai, pagrindiniai diskusijų formatai – tai dažniausiai Europos ir Šiaurės Amerikos perspektyva.

Tai turi praktinių pasekmių. Kai kongrese nusprendžiama, kad „žiniasklaidos ateitis – tai prenumeratos modelis”, ši išvada grindžiama duomenimis iš rinkų, kur žmonės gali sau leisti mokėti už turinį. Milijardams skaitytojų Pietų Azijoje ar Afrikoje tai tiesiog nėra realybė, bet jų patirtis retai koreguoja bendrą naratyvą.

Žurnalistai prieš vadybininkus

Dar vienas įdomus poslinkis, matomas per pastaruosius kelerius metus: kongrese vis mažiau kalbama apie žurnalistiką kaip profesiją ir vis daugiau – apie žiniasklaidą kaip verslą. Redakcijų kultūra, reporterių darbo sąlygos, šaltinių apsauga – šios temos egzistuoja, bet jos nėra pagrindinė programa. Pagrindinė programa – pajamos, auditorija, platformos.

Tai atspindi platesnį sektoriaus pokytį: sprendimus vis dažniau priima ne vyriausiasis redaktorius, o generalinis direktorius. Ir kongresas šį pokytį ne tik atspindi, bet ir sustiprina – nes jis kalba su tais, kas jau turi galią, o ne su tais, kas turėtų ją turėti.

Ką tai reiškia jums, skaitytojui

Galbūt atrodo, kad visa tai – kažkur toli, kažkoks abstraktus elito susibūrimas. Bet ryšys su kasdiene skaitytojo patirtimi yra tiesioginis. Kai jūsų mėgstamas portalas nusprendžia, kad reikia „daugiau vaizdo turinio”, kai laikraštis sutrumpina analitines rubrikos ir plečia trumpų naujienų srautą, kai redakcija pradeda rašyti apie tai, kas „gerai veikia algoritmiškai” – visa tai dažnai kyla iš tų pačių idėjų, kurios cirkuliuoja tokiuose renginiuose kaip Pasaulio naujienų kongresas.

Žiniasklaidos darbotvarkė nėra neutrali. Ji formuojama žmonių, kurie turi savo interesus, savo partnerius, savo finansinius spaudimus. Tai nereiškia, kad viskas, ką skaitote, yra manipuliacija – dauguma žurnalistų dirba sąžiningai. Bet sistema, kurioje jie dirba, yra sukurta ne vakuume. Ir žinoti, kas tą sistemą formuoja, yra pirmas žingsnis į kritiškesnį santykį su tuo, ką laikome „naujienomis„.