Pasaulio naujienų kongreso kulisai: kaip formuojama globalios žiniasklaidos darbotvarkė

Kai žurnalistai susitinka už uždarų durų

Praėjusį mėnesį vėl vyko tas metinis renginys, apie kurį dauguma žmonių tiesiog nežino – Pasaulio naujienų kongresas. Šimtai redaktorių, leidėjų, žiniasklaidos vadovų iš viso pasaulio susirenka į vieną vietą ir… ką gi jie ten veikia? Oficiali versija skamba gražiai: keičiasi patirtimi, aptaria žurnalistikos ateitį, sprendžia skaitmeninio amžiaus iššūkius. Bet jei pažiūrėtum atidžiau, pamatytum kiek kitokį paveikslą.

Aš praleidau nemažai laiko skaitydamas šių kongresų medžiagą, kalbėdamas su žmonėmis, kurie ten buvo, ir bandydamas suprasti – kaip iš tikrųjų atrodo ta virtuvė, kurioje kepama globali žiniasklaidos darbotvarkė.

Kas iš tikrųjų sėdi prie stalo

Pirmiausia – dalyvių sąrašas. Tai ne eiliniai žurnalistai. Tai žmonės, kurie valdo redakcijas, pasirašo biudžetus ir nusprendžia, kokios istorijos apskritai pasieks skaitytojus. Ir šalia jų – technologijų kompanijų atstovai, reklamos gigantai, kartais net politinių fondų žmonės. Visi labai draugiški, visi kalba apie „kokybišką žurnalistiką” ir „demokratijos stiprinimą”.

Bet štai kas įdomu: kai tokiame kambaryje susitinka „Google” atstovas ir penkių didžiausių Europos laikraščių redaktoriai – tai nėra tiesiog draugiškas pokalbis prie kavos. Tai derybos. Apie tai, kaip algoritmai rodys naujienas. Apie tai, kokio formato turinys gaus finansavimą. Apie tai, kas vadinama „patikimu šaltiniu” ir kas ne.

Darbotvarkė formuojasi ne sesijų metu

Vienas žmogus, dalyvavęs keliuose tokiuose kongresuose, man pasakojo įdomų dalyką. Svarbiausi pokalbiai vyksta ne per oficialias sesijas su mikrofonais ir skaidrėmis. Jie vyksta vakarienių metu, koridoriuose, po renginių. Ten susitaria dėl bendros pozicijos dirbtinio intelekto reguliavimo klausimu. Ten aptaria, kaip reaguoti į kokią nors politinę krizę. Ten, tiesą sakant, ir susiformuoja tai, ką vėliau matome kaip „tarptautinės žiniasklaidos konsensusą”.

Ir tai nėra kažkokia sąmokslo teorija – tai tiesiog taip veikia bet kuri profesinė bendruomenė. Medikai turi savo kongresus, teisininkai – savus. Skirtumas tas, kad žiniasklaida formuoja visuomenės nuomonę, todėl tai, kas vyksta jos viduje, yra šiek tiek daugiau nei tik profesinis reikalas.

Finansavimo klausimas, apie kurį nekalbama garsiai

Yra dar vienas aspektas, kurį norisi paminėti. Tokie kongresai kainuoja pinigus – ir nemažus. Kas juos finansuoja? Dalis lėšų ateina iš narystės mokesčių, dalis – iš rėmėjų. O tarp rėmėjų rasite stambias technologijų kompanijas, tarptautinius fondus, kartais net vyriausybines struktūras per įvairius „žiniasklaidos paramos” mechanizmus.

Niekas tiesiogiai nesako redaktoriui, ką rašyti. Bet kai tavo konferencija finansuojama tam tikrų interesų grupių, kai tavo redakcija gauna dotacijas iš tam tikrų fondų – tai neišvengiamai formuoja tam tikrą „klimatą”. Žmonės yra žmonės, ir jie intuityviai jaučia, kokios temos yra „draugiškai priimamos”, o kokios sukels nepatogių klausimų.

Tai reiškia, kad viskuo reikia abejoti?

Ne. Tai būtų per lengvas atsakymas. Dauguma žurnalistų, kurie dalyvauja šiuose kongresuose, yra sąžiningi profesionalai, kurie tikrai rūpinasi savo darbu. Ir daug to, kas ten aptariama – apie kovą su dezinformacija, apie žurnalistų saugumą, apie finansinius modelius – yra tikrai svarbu ir reikalinga.

Bet svarbu suprasti, kad „globalios žiniasklaidos darbotvarkė” nėra kažkas, kas tiesiog atsiranda savaime, neutraliai atspindėdama pasaulio realybę. Ji formuojama konkrečių žmonių, konkrečiuose kambariuose, su konkrečiais interesais. Ir kuo geriau tai suprantame – tuo kritiškiau galime žiūrėti į tai, ką skaitome rytą prie kavos.

Vietoj pabaigos – klausimas, kurį verta pasilikti

Gal svarbiausia, ką galima pasiimti iš viso šito – tai įprotis klausti: kas nusprendė, kad ši istorija svarbi? Ne kaip paranojiška manija, o kaip sveika žiniasklaidos raštingumo dalis. Pasaulio naujienų kongresas yra tik vienas iš daugelio mechanizmų, per kuriuos formuojamas tas didelis pasakojimas apie tai, kas vyksta pasaulyje. Ir kol mes manome, kad žiniasklaida tiesiog „atspindi realybę” – tol esame patys naiviausi tos sistemos vartotojai.