Pasaulio naujienų kongreso kulisai: kaip formuojama globalios žiniasklaidos darbotvarkė

Kas iš tikrųjų vyksta uždarose salėse

Kiekvienais metais žurnalistai, redaktoriai ir medijų vadovai iš viso pasaulio susirenka į Pasaulio naujienų kongresą – renginį, kurį organizuoja Pasaulio naujienų leidėjų asociacija (WAN-IFRA). Oficialiai tai skamba kaip profesinis forumas, kur aptariamos žiniasklaidos tendencijos. Bet jei pažvelgtum atidžiau, pamatytum, kad čia vyksta kažkas kur kas įdomesnio – čia formuojama tai, apie ką rytoj kalbės milijonai žmonių.

Kongrese dalyvauja ne tik redakcijų vadovai. Čia ateina technologijų gigantai, reklamos tinklai, politikos formuotojai. Ir visi jie turi savo interesų. Google ar Meta atstovai neateina tiesiog pasidalinti patirtimi – jie ateina parodyti, kokia kryptimi turėtų eiti žiniasklaida, kad jų verslo modeliai veiktų sklandžiai.

Darbotvarkė – tai ne sąrašas temų

Žodis „darbotvarkė” žurnalistikoje reiškia kažką konkretaus. Tai sprendimas, kurios istorijos svarbios, o kurios – ne. Ir būtent tokius sprendimus kongresas netiesiogiai įtakoja.

Kai kelios dešimtys įtakingiausių pasaulio redaktorių susėda ir aptaria, kokie formatai „veikia”, kokios temos „traukia auditoriją” – jie iš tikrųjų susitaria dėl tam tikrų standartų. Grįžę namo, jie tuos standartus diegia savo redakcijose. O kadangi daugelis regioninių leidinių seka didžiųjų žaidėjų pavyzdžiu, banga sklinda toliau.

Tai nereiškia, kad kažkas sėdi ir sąmoningai nutaria, apie ką pasaulis galvos. Procesas subtiliau – per finansavimo modelius, per algoritmus, per tai, kokius tyrimus pristato ir kokias sėkmes švenčia.

Technologijos kaip naujasis redaktorius

Vienas ryškiausių pastarųjų kongresų siužetų – dirbtinio intelekto klausimas. Ir čia atsiskleidžia įdomi įtampa: redakcijos nori išlikti, o technologijų kompanijos siūlo įrankius, kurie gali pakeisti dalį žurnalistų darbo. Kongrese šios diskusijos vyksta labai mandagiai, bet po paviršiumi slypi rimtas klausimas – kas kontroliuoja turinį, kai algoritmą sukūrė ne redakcija?

Jei „New York Times” ar „Guardian” pritaiko tam tikrą AI įrankį turinio personalizavimui, jie iš dalies perduoda redakcinį sprendimą mašinai. O ta mašina optimizuoja pagal tai, kas laiko skaitytoją ekrane ilgiau – ne būtinai pagal tai, kas jam svarbiausia žinoti.

Mažesnių balsų problema

Kongrese dominuoja Vakarų žiniasklaida. Tai faktas, kurį patys organizatoriai pripažįsta ir bando keisti – kviečia daugiau dalyvių iš Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos. Bet struktūra išlieka: pagrindiniai pranešėjai dažniausiai atstovauja stambiems leidiniams iš turtingų šalių.

Tai reiškia, kad „globalios žiniasklaidos darbotvarkė” iš tikrųjų yra gana siaura. Problemos, kurios aktualios Dakare ar Džakartoje, retai tampa centrinėmis diskusijomis. Jos paminimos, bet ne formuoja bendrą kryptį.

Ką verta suprasti, skaitant naujienas

Visa tai nereiškia, kad žiniasklaida yra kažkokia koordinuota mašina, kuri manipuliuoja visuomene. Tikrovė paprastesnė ir kartu sudėtingesnė – žmonės, priimantys sprendimus apie turinį, patys yra veikiami aplinkos, kurioje sukasi. Kongresai, forumai, tinklaveika – visa tai formuoja jų mąstymą apie tai, kas „normalu” žurnalistikoje.

Todėl skaitytojas, kuris supranta šiuos mechanizmus, yra laisvesnis. Jis gali klausti: kodėl ši tema čia, o ne kita? Kieno interesais tai tarnauja? Kokių balsų čia nėra? Tai ne paranoja – tai tiesiog medijų raštingumas, kuris šiandien yra toks pat svarbus kaip mokėjimas skaityti.