Pasaulio naujienų kongreso kulisai: kaip formuojama globalios žiniasklaidos darbotvarkė

Kai žurnalistai susitinka su verslu

Kiekvienais metais Pasaulio naujienų kongresas sutraukia šimtus leidėjų, redaktorių ir medijų vadovų iš viso pasaulio. Oficialiai – tai platforma, skirta aptarti žurnalistikos ateitį, skaitmeninę transformaciją, auditorijų įpročius. Neoficialiai – vieta, kur sprendžiama, apie ką pasaulis kalbės rytoj.

Ir čia prasideda įdomiausia dalis.

Darbotvarkė, kurios niekas nebalsuoja

Kongreso programą formuoja WAN-IFRA – tarptautinė laikraščių ir naujienų leidėjų asociacija. Skamba neutraliai. Bet pažiūrėkite, kas finansuoja renginius, kas sėdi ant scenų kaip „ekspertai”, kas moka už VIP vakarienę po oficialios programos. Ten rasite „Google”, „Meta”, stambiausius reklamos tinklus ir kelis fondus, kurių pavadinimų plačioji visuomenė niekada negirdėjo.

Tai nereiškia, kad kažkas sėdi tamsiame kambaryje ir rašo instrukcijas. Tikrovė subtilesnė ir dėl to pavojingesnė. Kai didžioji dalis diskusijų finansuojama tų pačių platformų, kurios ir taip kontroliuoja didžiąją dalį skaitmeninės reklamos rinkos, tam tikros temos tiesiog… neatsiranda darbotvarkėje. Ne dėl cenzūros – dėl gravitacijos.

Kas kalba, tas ir nustato toną

Prancūzų sociologas Pierre’as Bourdieu kadaise rašė apie simbolinę galią – gebėjimą apibrėžti, kas yra „normalu” ir „priimtina”. Kongresai kaip šis yra puiki to iliustracija. Kai tą pačią savaitę šimtai redaktorių iš skirtingų šalių girdi tuos pačius pranešėjus, tuos pačius terminus, tas pačias „geriausias praktikas” – jie grįžta namo su panašia pasaulėžiūra. Ne todėl, kad buvo plauti smegenys. Tiesiog taip veikia aplinka.

Štai kodėl svarbu atkreipti dėmesį ne tik į tai, kas sakoma, bet ir į tai, ko nėra. Kiek laiko skiriama diskusijoms apie žiniasklaidos nuosavybės koncentraciją? Apie tai, kaip algoritmų logika keičia redakcinį sprendimų priėmimą? Apie mažųjų regioninių leidinių išgyvenimą? Paprastai – mažai. Nes tai nepatogu tiems, kurie moka už kavą pertraukų metu.

Rytų ir Vakarų asimetrija

Dar vienas dalykas, kuris krinta į akis stebint tokius kongresus – geografinis disbalansas. Vakariečiai kalba, pietų ir rytų atstovai dažniausiai klauso. Globalios žiniasklaidos darbotvarkė iš esmės yra anglosaksiška darbotvarkė, kuri vėliau eksportuojama kaip universali. „Faktų tikrinimas”, „skaitmeninė transformacija”, „pajamų diversifikacija” – visi šie modeliai kurti konkrečiame kontekste ir ne visada tinka Nairobyje, Vilniuje ar Džakartoje.

Tačiau mažesnių šalių žiniasklaidos atstovai retai ginčija šias prielaidas viešai. Nes kongresas – tai ir tinklaveikos erdvė, o ginčytis su potencialiais donorais ar partneriais nėra pati išmintingiausia strategija.

Tarp eilučių – apie tai, ką verta atsiminti

Visa tai nereiškia, kad Pasaulio naujienų kongresas yra kažkokia didžioji sąmokslo mašina. Dauguma dalyvių ten vyksta su gerais ketinimais, ieškodami atsakymų į tikras problemas. Ir dalies diskusijų kokybė tikrai aukšta.

Bet žurnalistika – profesija, kuri moko klausti, kas stovi už kiekviena istorija – turėtų tą patį klausimą užduoti ir sau. Kas formuoja mūsų pačių darbotvarkę? Kieno interesai atsispindi temose, kurias laikome svarbiausiomis? Ir ar mes patys kartais netampame tų pačių struktūrų, kurias turėtume stebėti, dalimi?

Kongresas baigiasi, delegatai išsiskirsto po pasaulį. O pasaulio naujienų srautas teka toliau – dažniausiai tais pačiais kanalais, tais pačiais ritmais. Ir kažin, ar kas nors iš salės to klausė.