Pasaulio naujienų kongreso kulisai: kaip formuojama globalios žiniasklaidos darbotvarkė

Kai visi susirenka į vieną kambarį

Praėjusią vasarą teko stebėti vieną tokį renginį iš šalies – ne kaip dalyviui, o kaip žmogui, kuris tiesiog domisi, kaip viskas veikia už kadro. Pasaulio naujienų kongresas – tai kasmetinis susibūrimas, kur redaktoriai, leidėjai ir žiniasklaidos vadovai iš viso pasaulio susirenka aptarti, kur link suka žurnalistika. Skamba solidžiai. Bet kai pradedi kasti giliau, supranti, kad tai ne tik apie žurnalistiką.

Iš esmės tai yra vieta, kur formuojasi ryšiai. Ne straipsniai, ne investigacijos – o ryšiai. Žmogus iš Reuters susitinka su žmogumi iš kokio nors Azijos leidinio, jie išgeria kavą, susitaria dėl turinio mainų, ir štai – jau turite du skirtingus leidinius, kurie rašys panašiais kampais apie tą pačią temą. Niekas to nedraudžia, niekas to net neslepia, bet retai kas apie tai kalba atvirai.

Darbotvarkė – tai ne programa ant popieriaus

Kai žiniasklaidos žmonės kalba apie „darbotvarkę”, jie dažniausiai turi omenyje du skirtingus dalykus. Pirmasis – tai oficiali konferencijos programa su pranešimais apie dirbtinį intelektą redakcijose, skaitmeninių prenumeratų modelius ir panašius dalykus. Antrasis – tai neoficiali darbotvarkė, kuri vyksta koridoriuose, vakarienių metu ir po vakarienių.

Būtent ten nusprendžiama, kokios temos bus „svarbios” ateinančius metus. Ne sąmokslo teorijos prasme – niekas nesėdi ir nebrėžia schemų. Tiesiog žmonės, kurie valdo didžiausius informacijos srautus, natūraliai susitaria, kas yra aktualu, kas yra „istorija”, o kas – ne. Ir kai šimtai redaktorių grįžta namo su panašiomis idėjomis, rezultatas yra gana nuspėjamas.

Pavyzdžiui, klimato kaitos padengimas žiniasklaidoje per pastaruosius penkerius metus tapo daug koordinuotesnis – ne dėl to, kad redaktoriai gavo kokius nors nurodymus, o dėl to, kad jie visi lankosi tuose pačiuose renginiuose, klausosi tų pačių pranešėjų ir grįžta su panašia perspektyva. Tai gali būti ir gerai, ir blogai – priklausomai nuo to, kuri pusė esi.

Kas sėdi prie stalo

Čia ir prasideda įdomiausia dalis. Pasaulio naujienų kongresas organizuojamas WAN-IFRA – tai tarptautinė leidėjų asociacija. Jos nariai – daugiausia dideli, įsitvirtinę leidėjai. Mažos nepriklausomos redakcijos, alternatyvūs portalai, vietiniai laikraščiai – jie ten retai pasirodo, nes tiesiog neturi resursų važiuoti į tokius renginius.

Tai reiškia, kad pokalbis apie „globalią žiniasklaidą” iš tikrųjų yra pokalbis apie tam tikrą žiniasklaidos dalį. Tą dalį, kuri jau turi pinigų, jau turi įtakos ir jau turi priėjimą prie reklamuotojų bei politikų. Likusieji žiūri iš šono arba skaito pranešimus po renginio.

Tai nereiškia, kad kongresas yra blogas ar kad jame vyksta kažkas neteisėto. Tiesiog verta suprasti, kad kai kalbama apie „žiniasklaidos ateitį”, kalbama apie konkrečių žmonių viziją – ne apie kažkokią objektyvią tiesą.

Tad ką su tuo daryti, kai kitą kartą skaitai naujienas

Galbūt nieko konkretaus. Bet žinoti, kaip veikia sistema, visada yra geriau nei nežinoti. Kai matai, kad kelios didelės redakcijos vienu metu ima rašyti apie tą pačią temą tuo pačiu kampu – tai ne atsitiktinumas ir ne sąmokslas. Tai tiesiog tinklas, kuris veikia taip, kaip tinklai veikia visose srityse: žmonės, kurie pažįsta žmones, formuoja tai, ką mes visi matome.

Geriausia, ką galime padaryti – skaityti įvairiai. Ne tik tuos leidinius, kurie buvo ant scenos Pasaulio naujienų kongrese, bet ir tuos, kurie ten niekada nepateks. Nes istorija retai atrodo vienodai iš visų pusių, ir kuo daugiau kampų matai, tuo sunkiau tave apgauti – net ir gerais ketinimais.