Pasaulio naujienų kongreso kulisai: kaip formuojama globalios žiniasklaidos darbotvarkė
3 mins read

Pasaulio naujienų kongreso kulisai: kaip formuojama globalios žiniasklaidos darbotvarkė

Kai visi susirenka į vieną kambarį

Kartą per metus žurnalistai, redaktoriai ir leidėjai iš viso pasaulio susirenka į Pasaulio naujienų kongresą – renginį, kurį organizuoja WAN-IFRA, tarptautinė laikraščių ir naujienų leidėjų asociacija. Oficialiai tai atrodo kaip profesinė konferencija su pranešimais, diskusijų paneliais ir tinklaveikos pertraukomis. Bet kas iš tikrųjų vyksta tarp sesijų – tai jau kitas klausimas.

Kongrese dalyvauja ne tik eiliniai redakcijų darbuotojai. Ten renkasi žmonės, kurie priima sprendimus – apie tai, ką verta dengti, kaip tai dengti ir kokius standartus laikyti universaliais. Ir kai tokie žmonės susitinka, pokalbiai neišvengiamai pereina nuo technikos prie politikos.

Darbotvarkė, kurios niekas nebalsuoja

Vienas iš subtiliausių dalykų tokiuose renginiuose – tai, kaip formuojasi bendras supratimas apie tai, kas yra svarbu. Nėra jokio slapto komiteto, kuris nusprendžia, kokios temos dominuos pasaulio žiniasklaidoje. Tačiau yra kažkas panašaus į grupinę dinamiką, kai tam tikros idėjos pradeda cirkuliuoti ir įgyja svorį vien todėl, kad jas kartoja pakankamai įtakingi žmonės.

Dirbtinis intelektas žurnalistikoje, pasitikėjimo krizė, naujienų vengimas – tai temos, kurios pastaruosius kelerius metus nuolat grįžta. Ne todėl, kad jos nesvarbios. Jos tikrai svarbios. Bet verta pastebėti, kad kai tos pačios temos dominuoja tarptautiniuose forumuose, jos neišvengiamai pradeda dominuoti ir nacionalinėse redakcijose, net jei vietinis kontekstas gerokai skiriasi.

Kas kalba, kas klauso

Kongreso programa paprastai atspindi tam tikrą geografinę ir ekonominę hierarchiją. Didžiųjų Vakarų leidėjų atstovai dažniau stovi prie mikrofono. Azijos, Afrikos ar Lotynų Amerikos žiniasklaidos atstovai dažniau sėdi salėje. Tai nereiškia, kad jų balsai visiškai ignoruojami – bet struktūra yra tokia, kokia yra.

Tai sukuria situaciją, kai globalios žiniasklaidos standartai iš esmės formuojami pagal kelių didelių rinkų patirtį. Kas laikoma gera žurnalistika, kaip turėtų atrodyti skaitmeninė transformacija, kokia turi būti redakcijos etika – visa tai dažnai apibrėžiama per prizę tų, kurie turi daugiausiai resursų ir matomumo.

Tarp eilučių

Kongresai tokie kaip šis nėra nei visiškai blogi, nei visiškai geri. Jie suteikia platformą diskusijai, leidžia žmonėms iš skirtingų šalių dalintis patirtimi ir kartais tikrai keičia tai, kaip žiniasklaidos organizacijos mąsto apie savo darbą. Bet kartu jie yra vieta, kur galios santykiai žiniasklaidoje tampa labiau matomi – jei tik žiūri atidžiai.

Galbūt svarbiausia, ką galima išsinešti iš tokio renginio – ne pranešimų turinys, o supratimas, kad globalios žiniasklaidos darbotvarkė nėra neutrali. Ji formuojama žmonių, susitinkančių konferencijų salėse, pietaujančių kartu ir sutinkančių vienas su kitu dažniau, nei galbūt turėtų. Tai nereiškia sąmokslo. Tai tiesiog reiškia, kad žiniasklaida, kaip ir bet kuri kita sritis, turi savo centrus ir periferiją – ir verta žinoti, kur stovi.