Kaip efektyviai organizuoti tarptautinį naujienų kongresą tarp skirtingų pasaulio regionų

Kodėl tarptautiniai naujienų kongresai tampa būtinybe

Gyvenime ne kartą teko stebėti, kaip žurnalistai iš skirtingų pasaulio kampelių susitinka konferencijose ir atrodo lyg kalbėtų skirtingomis kalbomis – net kai naudoja tą pačią anglų kalbą. Vienas kalba apie presės laisvę Skandinavijoje, kitas apie išgyvenimą autoritariniame režime, trečias – apie kovą su dezinformacija socialiniuose tinkluose. Ir štai čia prasideda tikrasis iššūkis: kaip sujungti šias tokias skirtingas patirtis į vieną prasmingą dialogą?

Tarptautiniai naujienų kongresai šiandien yra ne tik vieta pasidalinti vizitinėmis kortelėmis ir išgerti kavos pertraukų metu. Tai erdvė, kur formuojasi nauja žurnalistikos kultūra, kur susitinka skirtingos tradicijos ir kur gimsta sprendimai globalinėms problemoms. Tačiau organizuoti tokį renginį, kuris tikrai veiktų visoms pusėms, yra beveik kaip dirigavimas orkestre, kurio muzikantai niekada anksčiau negrojo kartu.

Laiko zonos ir kultūriniai niuansai – pirmieji akmenys kelyje

Pabandykite surengti vaizdo konferenciją, kai Tokijuje 9 valandą ryto, Berlyne vidurnaktis, o San Franciske dar vakarykštė diena. Skamba kaip logistikos košmaras, ir tai tikrai yra vienas didžiausių iššūkių organizuojant tarptautinius renginius. Bet problema ne tik laiko zonose – ji daug gilesnė.

Kai organizavau savo pirmąjį tarptautinį žurnalistų susitikimą, naiviai maniau, kad pakaks išsiųsti kvietimus ir nustatyti datą. Pasirodo, kad tą savaitę Kinijoje buvo svarbi valstybinė šventė, Artimuosiuose Rytuose – Ramadanas, o Brazilijoje – karnavalų sezonas. Pamoka buvo išmokta: prieš nustatant datas, būtina pasitikrinti ne tik vieno, bet visų pagrindinių regionų kalendorius.

Praktinis patarimas: sukurkite tarptautinę planavimo komandą bent šešis mėnesius prieš renginį. Kiekvienas narys turėtų atstovauti skirtingam regionui ir būti atsakingas už kultūrinių ypatumų identifikavimą. Naudokite įrankius kaip „World Time Buddy” laiko zonų koordinavimui ir „Calendly” su integruotomis švenčių dienomis.

Hibridinis formatas – ne kompromisas, o nauja galimybė

Pandemija išmokė mus vieno svarbaus dalyko: fizinis buvimas nėra vienintelis būdas sukurti prasmingą patirtį. Tačiau dabar, kai galime rinktis, daugelis organizatorių daro klaidą bandydami tiesiog „pridėti” virtualų komponentą prie tradicinio renginio. Tai kaip bandyti įkišti kvadratinį kaladėlę į apvalų skylę.

Tikrai veikiantis hibridinis kongresas turi būti suprojektuotas nuo nulio kaip dviejų lygiaverčių patirčių sintezė. Dalyviai, esantys salėje Briuselyje, neturėtų jaustis privilegijuotesni už tuos, kurie prisijungia iš Lagos ar Džakartos. Tai reiškia investicijas į kokybišką techninę įrangą, profesionalius moderatorius, kurie moka įtraukti abi auditorijas, ir programos struktūrą, kuri natūraliai integruoja abiejų formatų dalyvius.

Vienas geriausių pavyzdžių, kurį mačiau, buvo kongresas, kur kiekviena diskusija turėjo tris panelistus salėje ir tris virtualiai. Moderatorius sąmoningai kaitaliojo klausimus tarp abiejų grupių, o virtualūs dalyviai turėjo galimybę balsuoti ir kelti klausimus per specialią aplikaciją, kuri buvo rodoma dideliuose ekranuose salėje. Rezultatas? Niekas nebeatskirė, kas kur yra.

Kalbų barjeras – daugiau nei vertimo klausimas

Anglų kalba tapo tarptautinių renginių lingua franca, bet tai nereiškia, kad visi jaučiasi lygiai komfortiškai ją naudodami. Teko matyti puikių žurnalistų iš Lotynų Amerikos ar Azijos, kurie turėjo neįtikėtinų įžvalgų, bet tylėjo diskusijose, nes jautėsi nesaugiai dėl savo anglų kalbos lygio.

Profesionalus sinchroninis vertimas yra ne prabanga, o būtinybė. Bet čia slypi dar vienas niuansas: reikia ne tik versti žodžius, bet ir kultūrinius kontekstus. Kai amerikietis žurnalistas kalba apie „First Amendment”, daugeliui pasaulio dalyvių tai nieko nesako. Geras vertėjas tai paaiškina, o dar geresnis moderatorius iš anksto paprašo kalbėtojo vartoti universalesnius terminus.

Rekomenduoju investuoti į bent tris pagrindinius vertimo kanalus: anglų, ispanų ir arabų kalbas. Tai aprėpia didžiąją dalį pasaulio žurnalistų. Jei biudžetas leidžia, pridėkite prancūzų ir kinų kalbas. Bet svarbiausia – įsitikinkite, kad vertėjai turi žurnalistikos srities patirties. Bendras vertėjas gali nesuvokti specifinių terminų kaip „embargo”, „off the record” ar „fact-checking”.

Programos turinys – balansas tarp universalumo ir specifikos

Didžiausia klaida, kurią daro organizatoriai, yra bandymas sukurti programą, kuri „tinka visiems”. Rezultatas dažniausiai būna paviršutiniškas ir nieką neįkvepia. Kita kraštutinybė – per daug nišinės temos, kurios aktualios tik vienam regionui.

Auksinis viduriukas yra struktūra, kuri derina globalines temas su regioninėmis perspektyvomis. Pavyzdžiui, vietoj bendros sesijos „Kovoti su dezinformacija”, geriau turėti panelinę diskusiją „Dezinformacijos strategijos: kaip skirtingai jos veikia Europoje, Afrikoje ir Azijoje”. Tai leidžia kalbėti apie bendrą problemą, bet pripažįstant, kad sprendimai gali būti labai skirtingi.

Praktiškai tai reiškia, kad programos kūrimo komandoje turi būti įvairių regionų atstovai. Ne tik kaip konsultantai, bet kaip lygiaverčiai sprendimų priėmėjai. Kai ruošiau kongresą Rytų Europos žurnalistams, padariau klaidą pakvietęs tik Vakarų ekspertus kalbėti apie „gerąją praktiką”. Grįžtamasis ryšys buvo skaudus: dalyviai jautėsi lyg jiems būtų dėstoma iš aukštai, nepripažįstant jų konteksto realijų.

Tinklo kūrimas – ne tik vizitinių kortelių mainai

Jei paklausite žmonių, kodėl jie vyksta į tarptautinius kongresus, dauguma atsakys: „Networking”. Bet paskui stebite, kaip per kavos pertraukas susiformuoja tos pačios grupelės – europietiški žurnalistai su europietiškais, azijiečiai su azijiečiais. Natūralu, bet prieštarauja visos idėjos prasmei.

Reikia sąmoningai kurti struktūras, skatinančias tarpkultūrinį bendravimą. Vienas efektyviausių būdų – „speed networking” sesijos, kur dalyviai rotacijos principu praleidžia po 10 minučių su skirtingais žmonėmis. Skamba dirbtinai? Galbūt, bet veikia. Po tokios sesijos žmonės jau turi pažįstamų iš skirtingų regionų ir natūraliai tęsia pokalbius vėliau.

Kitas metodas – teminės darbo grupės, kurios tyčia formuojamos maksimaliai įvairiai. Užduotis turi būti konkreti ir praktinė: pavyzdžiui, „Sukurkite strategiją, kaip jūsų redakcija galėtų bendradarbiauti tarptautiniuose tyrimuose”. Kai žmonės dirba kartu ties realiu projektu, barjerai krinta daug greičiau nei per formalius pristatymus.

Finansavimas ir prieinamumas – nepatogioji tiesa

Kalbėkime atvirai: dauguma tarptautinių kongresų yra prieinami tik privilegijuotai mažumai. Dalyvavimo mokestis 500-1000 eurų, viešbučio kainos Vakarų sostinėse, kelionės išlaidos – tai greitai virsta suma, kurią daugelis pasaulio žurnalistų uždirba per kelis mėnesius.

Jei tikrai norite turėti įvairią tarptautinę auditoriją, turite investuoti į stipendijų programą. Ir ne simbolinę – realią, kuri padengia visas išlaidas. Kai organizavome kongresą Berlyne, 40% biudžeto skyrėme stipendijoms žurnalistams iš mažiau turtingų šalių. Rezultatas? Diskusijos buvo nepalyginamai turtingesnės ir autentiškesnės.

Finansavimo šaltiniai gali būti įvairūs: tarptautinės organizacijos kaip UNESCO ar OSCE, fondai, skirti žiniasklaidos laisvei remti, net privatūs donorai. Bet čia svarbus skaidrumas – dalyviai turi žinoti, kas finansuoja renginį ir ar nėra interesų konfliktų. Žurnalistai yra ypač jautrūs šiems klausimams, ir teisėtai.

Technologijos kaip tiltas, ne siena

Technologinė infrastruktūra gali padaryti ar sugadinti tarptautinį renginį. Bet problema ne tik interneto greityje ar platformų pasirinkime – ji prasideda nuo prieigos nelygiateisiškumo.

Kai kuriose pasaulio dalyse internetas vis dar yra lėtas, brangus ar net cenzūruojamas. Zoom gali būti užblokuotas, tam tikros platformos neveikia, mobilusis internetas gali būti vienintelė prieiga. Tai reiškia, kad jūsų technologiniai sprendimai turi būti lankstūs ir turėti atsargines galimybes.

Vienas kongresas, kuriame dalyvavau, naudojo hibridinę sistemą: pagrindinė platforma buvo Zoom profesionali versija su geru moderavimu, bet lygiagrečiai buvo YouTube live transliacija tiems, kurie turėjo interneto problemų, ir net telefono linija tiems, kurie visai negalėjo prisijungti internetu. Skamba kaip per daug? Bet tai leido dalyvauti žurnalistams iš atokių Afrikos regionų, kurie kitaip būtų likę nuošalyje.

Aplikacijos renginiams taip pat turi būti optimizuotos mažam duomenų naudojimui ir veikti neprisijungus. Dalyviai turi galėti atsisiųsti programą, medžiagas ir kontaktus iš anksto, kai turi gerą Wi-Fi, o paskui naudoti juos neprisijungus.

Kai viskas susideda į vieną visumą

Tarptautinio naujienų kongreso organizavimas yra maratonas, ne sprinto distancija. Pradėti reikia bent metais anksčiau, ypač jei tikitės pritraukti kokybišką ir įvairią auditoriją. Bet svarbiausias ingredientas nėra biudžetas ar technologijos – tai nuoširdi pagarba skirtingoms perspektyvoms ir noras mokytis.

Geriausi kongresai, kuriuose teko dalyvauti, nebuvo tie, kurie turėjo gražiausias sales ar žinomiausius kalbėtojus. Tai buvo tie, kur jauteisi išgirstas, kur tavo patirtis buvo vertinama, kur galėjai išeiti su naujomis idėjomis ir tikrais ryšiais. Kur žurnalistas iš Ugandos galėjo pasidalinti savo kovos su valdžios spaudimu istorija ir būti sutiktas ne su užuojauta, bet su solidarumu ir praktiniais patarimais.

Organizuodami tokį renginį, atminkite: jūs kuriate ne tik programą ar logistiką. Jūs kuriate erdvę, kur gali gimti naujos idėjos, bendradarbiavimo projektai ir, kas svarbiausia, supratimas, kad nepaisant visų skirtumų, žurnalistai visame pasaulyje kovoja už tas pačias vertybes – tiesą, atskaitomybę ir visuomenės teisę žinoti.

Investuokite į žmones, ne tik į infrastruktūrą. Klausykite daugiau, nei kalbate. Būkite lankstūs ir pasiruošę keisti planus. Ir svarbiausia – nepamirškite, kad už kiekvieno ekrano ar salės sėdynės yra žmogus su savo istorija, kontekstu ir vertingomis žiniomis. Kai tai tampa jūsų organizavimo filosofijos centru, kongresas tampa ne tiesiog renginiu, o tikru katalizatoriumi pokyčiams.