Pasaulio naujienų kongreso kulisai: kaip formuojama globalios žiniasklaidos darbotvarkė

Kas iš tikrųjų vyksta už uždarų durų

Pasaulio naujienų kongresas – tai metinis renginys, kuriame susitinka leidėjai, redaktoriai ir žiniasklaidos vadovai iš kelių šimtų šalių. Oficialiai kalbama apie žurnalistikos ateitį, skaitmeninę transformaciją ir auditorijų įsitraukimą. Neoficialiai – čia formuojamos temos, kurios vėliau atsiras jūsų mėgstamų portalų tituliniuose puslapiuose.

Organizacija WAN-IFRA, kuri rengia šį kongresą, vienija daugiau nei 3000 leidinių iš 120 šalių. Tai reiškia, kad sprendimai, priimami šiuose susitikimuose, tiesiogiai arba netiesiogiai paveikia tai, ką skaito didžioji dalis pasaulio gyventojų.

Darbotvarkės formavimo mechanizmas

Kongreso programa nėra atsitiktinė. Pagrindiniai pranešėjai – dažniausiai stambių technologijų kompanijų atstovai, tarptautinių žiniasklaidos grupių vadovai ir keletas „nepriklausomų” ekspertų – iš anksto derina pozicijas. Tai nėra sąmokslas, tiesiog taip veikia bet kuri didelė industrija: žmonės, turintys panašius interesus, susitinka ir susitaria dėl bendrų naratyvų.

Pavyzdžiui, pastaraisiais metais dirbtinio intelekto tema tapo beveik privaloma kiekviename kongreso skyriuje. Ne todėl, kad žurnalistai staiga susidomėjo algoritminėmis redakcijomis – o todėl, kad technologijų įmonės aktyviai finansuoja kongreso sekcijas ir siūlo savo ekspertus kaip pranešėjus. Riba tarp partnerystės ir įtakos čia labai plona.

Regioniniai balsai ir jų (ne)girdimumas

Vienas iš nuolatinių kritikos taškų – tai, kad kongrese dominuoja Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos perspektyvos. Afrikos, Pietryčių Azijos ar Lotynų Amerikos žiniasklaidos atstovai dažnai dalyvauja, bet retai formuoja pagrindinę dienotvarkę. Jų sesijos paprastai vyksta mažesnėse salėse, o jų problemos – cenzūra, finansavimo trūkumas, fizinis žurnalistų saugumas – lieka paraštėse, kai centrinėje scenoje diskutuojama apie prenumeratos modelius ir „pasakojimų inovacijas”.

Tai sukuria savotišką atspindžių kamerą: globalios žiniasklaidos darbotvarkę formuoja tie, kurie jau turi resursų ir platformų ją formuoti.

Pinigų pėdsakas

Kongreso finansavimas atskleidžia daug. Tarp pagrindinių rėmėjų nuolat figūruoja „Google”, „Meta” ir kitos platformos, kurios tuo pačiu metu yra ir žiniasklaidos partnerės, ir konkurentės. Šios kompanijos moka už stendus, sesijas, vakarienių priėmimus – ir mainais gauna prieigą prie sprendimų priėmėjų bei galimybę formuoti diskurso kryptį.

Žiniasklaidos organizacijos, priklausomos nuo platformų reklamų pajamų, vargu ar viešai kritikuos savo pagrindinius finansuotojus kongreso tribūnoje. Tai nereiškia, kad visi tyliai sutinka – privačiuose pokalbiuose koridoriuose nuomonės būna kur kas atviresnės.

Tarp idealizmo ir realpolitik

Būtų neteisinga teigti, kad kongresas yra vien tik interesų grupių žaidimas. Čia tikrai vyksta svarbios diskusijos apie žurnalistikos etiką, dezinformacijos problemą, jaunų žurnalistų rengimą. Žmonės, kurie ten susirenka, daugeliu atveju nuoširdžiai rūpinasi savo profesija.

Tačiau struktūra, kurioje vyksta šios diskusijos, nėra neutrali. Kas gauna mikrofoną, kas sėdi pirmose eilėse, kieno problemos tampa „pagrindinėmis temomis” – visa tai lemia ne tik žurnalistinė vertė, bet ir finansiniai bei politiniai svertai. Globalios žiniasklaidos darbotvarkė formuojama ne vienoje salėje ir ne per vieną kongresą – bet tokie renginiai yra viena iš vietų, kur šis procesas tampa matomas tiems, kurie žino, kur žiūrėti.