Kaip naujienos keliauja tarp žemynų: tarptautinio žiniasklaidos tinklo veikimo mechanizmai ir informacijos sklaidos keliai

Kada naujiena tampa pasauline: pirmieji informacijos sklaidos žingsniai

Įsivaizduokite situaciją: kažkur Tokijuje įvyksta žemės drebėjimas, ir per kelias minutes apie tai jau žino žmonės Niujorke, Londone ar Vilniuje. Skamba kaip magija, bet realybė yra kur kas prozaiškesnė ir kartu sudėtingesnė. Tarptautinis žiniasklaidos tinklas – tai ne viena didelė mašina, o chaotiškas, dažnai netobulas mechanizmas, kuriame informacija keliauja įvairiais kanalais, transformuojasi ir kartais visiškai išsikreipia.

Pirmasis klausimas, kurį reikėtų užduoti – kas iš tiesų nusprendžia, kad tam tikra naujiena yra verta keliauti per žemynus? Atsakymas nėra toks paprastas, kaip galėtų pasirodyti. Tarptautinės naujienų agentūros – Reuters, Associated Press, AFP, Bloomberg – veikia kaip tam tikri vartininkai, bet jų sprendimai dažnai priklauso nuo labai subjektyvių kriterijų. Žemės drebėjimas Japonijoje bus pirmose puslapiuose, bet panašaus masto nelaimė Bangladeše gali likti nepastebėta. Kodėl? Nes egzistuoja nematoma hierarchija, kurioje kai kurios šalys, kai kurie regionai tiesiog yra „svarbesni” už kitus.

Informacijos kelionė prasideda lokaliu lygmeniu – vietiniai žurnalistai, liudininkai, socialiniai tinklai. Bet čia pat įsiterpia pirmasis filtras: ar apie šį įvykį praneš vietinė žiniasklaida taip, kad tai pasieks tarptautines agentūras? Daugelis svarbių įvykių tiesiog „paskęsta” dėl to, kad neturi tinkamo matomumo ar nepateko į tinkamų žmonių akiratį tinkamu metu.

Agentūrų imperija: kas kontroliuoja informacijos srautus

Tarptautinės naujienų agentūros – tai tikri informacijos milžinai, kurie veikia 24/7 režimu ir turi korespondentus beveik visose pasaulio sostinėse. Tačiau štai problema: šių agentūrų dauguma yra įsikūrusios Vakaruose ir žiūri į pasaulį per Vakarų prizmę. Reuters ir Associated Press – amerikietiškos ir britiškas, AFP – prancūziška. Tai reiškia, kad jų naujienų atranka, formuluotės, net tai, kokius šaltinius jie laiko patikimais, atspindi tam tikrą pasaulėžiūrą.

Korespondentų tinklas atrodo įspūdingai ant popieriaus, bet praktikoje daugelyje šalių šios agentūros turi vos po vieną ar du žurnalistus, kurie turi aprėpti visą regioną. Kaip vienas žmogus gali objektyviai nušviesti visus svarbius įvykius didelėje šalyje? Atsakymas paprastas – negali. Todėl dažnai pasitenkinama oficialiais pranešimais, vyriausybės atstovų komentarais ir informacija iš antrų rankų.

Dar įdomesnis aspektas – ekonominis. Naujienų agentūros yra verslas, ir jos turi užsidirbti pinigų. Tai reiškia, kad jų klientai – didžiosios žiniasklaidos kompanijos, televizijos kanalai, laikraščiai – daro įtaką tam, kokio tipo naujienas agentūros prioritizuoja. Jei klientai nori daugiau sensacijų, skandalų ir konfliktų – būtent to ir gaus. Nuobodžios, bet svarbios naujienos apie klimato kaitą ar socialinę nelygybę dažnai lieka užribyje, nes jos nepadidina reitingų.

Socialinių tinklų revoliucija ir jos pasekmės

Pastarąjį dešimtmetį tarptautinio žiniasklaidos tinklo peizažas pasikeitė iš esmės. Twitter, Facebook, TikTok ir kitos platformos tapo alternatyviais informacijos sklaidos kanalais, kurie veikia nepriklausomai nuo tradicinių agentūrų. Bet ar tai gera žinia? Ne visai.

Viena vertus, socialiniai tinklai demokratizavo informacijos sklaidą. Dabar bet kuris žmogus su išmaniuoju telefonu gali tapti reporteriu ir pranešti apie įvykius realiu laiku. Arabų pavasario įvykiai, protestai Honkonge, karo nusikaltimai Ukrainoje – visa tai buvo dokumentuojama paprastų žmonių ir pasiekė pasaulinę auditoriją be tradicinės žiniasklaidos tarpininkavimo.

Kita vertus, socialiniai tinklai tapo dezinformacijos ir manipuliacijų rojumi. Netikros naujienos sklinda greičiau nei tikros, nes jos dažnai yra emocingesnės, skandalingesnės, labiau pritaikytos virusiškai sklaidai. Ir štai problema: tradicinė žiniasklaida, bandydama konkuruoti su socialiniais tinklais, pradėjo perimti jų logiką – antraštės tampa vis sensacingesnės, faktų tikrinimas – vis paviršutiniškesnis, greitis tampa svarbesnis už tikslumą.

Algoritmai, kurie valdo tai, ką matome socialiniuose tinkluose, taip pat nėra neutralūs. Jie sukurti maksimaliai užimti mūsų dėmesį, o tai reiškia, kad jie rodo turinį, kuris sukelia stipriausias emocijas – dažniausiai pyktį, baimę ar pasipiktinimą. Taigi net jei pradžioje naujiena buvo objektyvi, jos kelionė per socialinius tinklus ją transformuoja į kažką visai kitą.

Vertimo ir adaptacijos spąstai

Vienas dažnai ignoruojamas aspektas – tai, kaip naujienos verčiamos ir adaptuojamos skirtingoms rinkoms. Kai Reuters straipsnis anglų kalba pasiekia lietuvišką žiniasklaidą, jis netiesiog išverčiamas – jis perrašomas, sutrumpinamas, kartais papildomas vietos kontekstu. Šiame procese daug kas gali pasiklysti.

Vertėjai ir redaktoriai dažnai neturi pakankamai konteksto apie originalią situaciją. Terminai gali būti išversti netiksliai, kultūrinės nuorodos – nesuprastos, niuansai – prarasti. Pavyzdžiui, angliškas žodis „liberal” Amerikoje reiškia kairįjį politiką, bet Europoje tas pats žodis dažniau asocijuojamas su dešiniuoju liberalizmu. Tokie nesusipratimai dauginasi, kai naujiena keliauja per kelias kalbas ir kultūras.

Be to, vietinė žiniasklaida dažnai pritaiko naujienas savo auditorijos poreikiams ir lūkesčiams. Tai, kas Vakarų šalyse pateikiama kaip „demokratijos gynimas”, kitose šalyse gali būti interpretuojama kaip „imperializmas”. Objektyvios tiesos neegzistuoja – kiekviena žiniasklaidos organizacija turi savo kampą, savo naratyvą, kurį nori pasakyti.

Geopolitiniai žaidimai ir informaciniai karai

Būtų naivoka manyti, kad tarptautinis žiniasklaidos tinklas yra neutralus informacijos perdavimo mechanizmas. Realybėje tai – geopolitinių kovų arena, kur valstybės, korporacijos ir įvairios interesų grupės kovoja už įtaką tam, kaip pasaulis suvokiamas.

Rusijos RT, Kinijos CGTN, Kataro Al Jazeera – visos šios tarptautinės transliuotojos yra finansuojamos savo vyriausybių ir tarnauja kaip minkštosios galios įrankiai. Jos netiesiog praneša naujienas – jos formuoja naratyvus, kurie palaiko jų šalių interesus. Ir nereikia manyti, kad Vakarų žiniasklaida yra kitokia – CNN, BBC, Deutsche Welle taip pat atspindi savo šalių politines ir ekonomines pozicijas, nors ir subtilesniais būdais.

Informaciniai karai tapo realybe. Dezinformacijos kampanijos, botų armijos, suklastotos naujienos – visa tai yra įrankiai, kuriuos valstybės naudoja prieš viena kitą. Ir paprastas žmogus, bandantis suprasti, kas iš tiesų vyksta pasaulyje, atsiduria kryžminėje ugnyje, kur sunku atskirti tiesą nuo propagandos.

Dar vienas aspektas – ekonominiai interesai. Didžiosios korporacijos, kurioms priklauso žiniasklaidos kompanijos, turi savo verslo interesus įvairiose pasaulio šalyse. Ar tikrai tikėtina, kad jų žiniasklaida kritikuos šalis, kur jie turi pelningus kontraktus? Pavyzdžiui, Vakarų žiniasklaida dažnai yra labai kritiška Kinijos žmogaus teisių pažeidimų atžvilgiu, bet kur kas švelnesnė kalbant apie Saudo Arabiją, su kuria palaiko glaudžius ekonominius ryšius.

Technologinė infrastruktūra: nematomi laidai

Retai kas pagalvoja apie fizinę infrastruktūrą, kuri leidžia naujienoms keliauti tarp žemynų. Povandeniniai optiniai kabeliai, palydovai, duomenų centrai – visa tai sudaro pagrindą tarptautiniam informacijos srautui. Ir štai įdomus faktas: didelė dalis šios infrastruktūros priklauso privačioms korporacijoms, daugiausia amerikietiškoms.

Google, Facebook, Amazon ir Microsoft valdo didžiąją dalį povandeninių kabelių, kurie jungia žemynus. Tai suteikia jiems ne tik ekonominę galią, bet ir potencialią kontrolę prieš informacijos srautus. Teoriškai šios kompanijos galėtų blokuoti ar lėtinti tam tikrą turinį, nors viešai jos to nedaro (arba bent jau taip teigia).

Palydovinė infrastruktūra taip pat yra koncentruota keliose šalyse. Starlink, priklausantis Elonui Muskui, vis labiau tampa svarbus žiniasklaidai konfliktų zonose. Bet kas nutiks, jei vienas žmogus kontroliuos didelę dalį pasaulinės komunikacijos infrastruktūros? Ar galime jam pasitikėti, kad jis liks neutralus?

Technologiniai standartai, protokolai, net tai, kaip veikia interneto paieškos sistemos – visa tai formuoja, kokią informaciją mes matome ir kaip ją suvokiame. Ir dauguma šių standartų buvo sukurti Vakaruose, atspindint Vakarų vertybes ir prioritetus.

Vietinės žiniasklaidos vaidmuo ir iššūkiai

Vietinė žiniasklaida vaidina kritiškai svarbų vaidmenį tarptautiniame informacijos tinkle, bet ji susiduria su didžiuliais iššūkiais. Finansinė krizė, skaitmeninė transformacija, konkurencija su socialiniais tinklais – visa tai silpnina vietinių žiniasklaidos organizacijų pozicijas.

Kai vietinė žiniasklaida silpnėja, tarptautinės agentūros praranda savo „akis ir ausis” vietoje. Juk būtent vietiniai žurnalistai turi geriausią supratimą apie kontekstą, kultūrą, vietos niuansus. Be jų tarptautinė žiniasklaida tampa paviršutiniška ir dažnai klaidinga.

Daugelyje šalių vietinė žiniasklaida taip pat susiduria su politiniu spaudimu. Autoritariniai režimai kontroliuoja žiniasklaidą, žurnalistai persekiojami, cenzūra yra kasdienybė. Tai reiškia, kad daugelis svarbių istorijų niekada nepasiekia tarptautinės auditorijos, nes jos užgniaužiamos dar vietiniu lygmeniu.

Ekonominis modelis taip pat yra problematiškas. Vietinė žiniasklaida dažnai priklauso nuo reklamos pajamų, kurios vis labiau migruoja į Google ir Facebook. Kaip išgyventi, kai pagrindiniai pajamų šaltiniai išdžiūsta? Kai kurios organizacijos pereina prie prenumeratos modelio, bet tai veikia tik turtingesnėse šalyse su stipria vidurine klase.

Kas lieka už kadro: apie ką mes niekada nesužinome

Galbūt pats įdomiausias klausimas – ne tai, kaip naujienos keliauja, bet tai, kokios naujienos niekada nepradeda savo kelionės. Kas lieka už tarptautinės žiniasklaidos radaro? Atsakymas – labai daug.

Sisteminis smurtas prieš mažumas šalyse, kurios nėra geopolitiškai svarbios. Ekologinės katastrofos regionuose, kurie neturi naftos ar kitų strateginių išteklių. Socialiniai judėjimai, kurie neatitinka Vakarų naratyvų apie „gerą” ir „blogą”. Visa tai egzistuoja, bet nepateka į tarptautinius naujienų srautus.

Žiniasklaidos dėmesys yra ribotas išteklius, ir jis skirstomas labai nelygiai. Teroristinis išpuolis Paryžiuje gaus šimtus kartų daugiau dėmesio nei panašus išpuolis Bagdade ar Kabule. Kodėl? Nes kai kurios gyvybės tarptautinėje žiniasklaidoje yra vertingesnės už kitas. Tai nėra sąmoningas sprendimas – tai struktūrinė problema, įrašyta į pačią tarptautinio žiniasklaidos tinklo logiką.

Dar viena kategorija ignoruojamų naujienų – lėtos, sudėtingos problemos, kurios neturi dramatiško momento. Klimato kaita, auganti nelygybė, antibiotikų rezistencija – visa tai yra egzistencinės grėsmės, bet jos neturi to „naujienų vertės”, nes jos vyksta pamažu, be aiškių lūžio taškų.

Praktiškai tai reiškia, kad mūsų supratimas apie pasaulį yra iškraipytas. Mes matome dramą, konfliktus, katastrofas, bet praleidžiame lėtus, sistemingus procesus, kurie iš tikrųjų formuoja mūsų ateitį. Žiniasklaida rodo mus simptomų, bet ne priežasčių, paviršiaus, bet ne gelmės.

Kaip orientuotis informacijos chaose: praktiniai patarimai kritiniam vartotojui

Supratę, kaip veikia tarptautinis žiniasklaidos tinklas, galime geriau orientuotis informacijos sraute. Pirmiausia – diversifikuokite savo naujienų šaltinius. Nesirėmkite vien viena žiniasklaidos organizacija ar viena platforma. Skaitykite naujienas iš skirtingų šalių, skirtingų perspektyvų. Jei norite suprasti, kas vyksta Artimuosiuose Rytuose, skaitykite ne tik Vakarų, bet ir arabų, ir izraelio žiniasklaidą.

Antra – būkite skeptiški. Kiekvieną naujieną vertinkite kritiškai, klauskite savęs: kas yra šaltinis? Kokie gali būti jų interesai? Ką jie gali nutylėti? Ar yra alternatyvių versijų? Tai nereiškia, kad turite netikėti visomis naujienomis – tai reiškia, kad turite jas vertinti kontekste.

Trečia – ieškokite pirminių šaltinių. Kai įmanoma, skaitykite ne tik žiniasklaidos interpretacijas, bet ir originalius dokumentus, tyrimus, duomenis. Daugelis svarbių dokumentų yra viešai prieinami internete – vyriausybių pranešimai, moksliniai tyrimai, tarptautinių organizacijų ataskaitos.

Ketvirta – suprantate žiniasklaidos ekonomiką. Kas finansuoja tą žiniasklaidos organizaciją, kurią skaitote? Kokia jų verslo modelis? Nuo ko priklauso jų pajamos? Tai padės suprasti, kodėl jie rašo tai, ką rašo.

Penkta – atkreipkite dėmesį į tai, ko nematote. Klauskite savęs: apie kokias temas šiandien nebuvo rašoma? Kokios šalys, kokie regionai, kokios problemos lieka už dėmesio ribų? Kartais tai, ko nėra naujienose, yra svarbiau už tai, kas yra.

Ir galiausiai – pripažinkite, kad visiška objektyvumas neįmanomas. Kiekvienas žurnalistas, kiekviena žiniasklaidos organizacija turi savo perspektyvą, savo kampą. Tai nereiškia, kad jie meluoja – tai tiesiog reiškia, kad jie žiūri į pasaulį iš tam tikro taško. Jūsų užduotis – suprasti, iš kokio taško jie žiūri, ir papildyti tai kitomis perspektyvomis.

Tarptautinis žiniasklaidos tinklas nėra tobulas mechanizmas, kuris objektyviai perduoda informaciją apie pasaulį. Tai sudėtinga, prieštaringa sistema, kupiną spragų, šališkumo ir struktūrinių problemų. Bet tai vis tiek yra geriausias įrankis, kurį turime pasaulio pažinimui. Svarbu tik suprasti jo ribas ir mokėti juo naudotis kritiškai. Informacija keliauja tarp žemynų ne tiesiais keliais, o vingiuotais takais, kuriuose ji transformuojasi, filtruojama ir kartais visiškai išsikreipia. Žinodami tai, galime tapti protingesniais informacijos vartotojais ir geriau suprasti sudėtingą pasaulį, kuriame gyvename.